Ivy Speaks – autizmas yra žinia

Ivy Speaks – autizmas yra žinia

Mano dukros vardas Ivy. Jai aštuoneri metai. Visuomenė pavadino ją autiste ir protiškai atsilikusia, todėl daugelis žmonių nori ją išgydyti, nugalėti ligą, kompensuoti jos negalią ir gydyti jos sutrikimą. Jie nori suteikti jai terapiją ir išsilavinimą, kad ji taptų normali.

Jie nesuvokia, kad autizmas yra žinia, o Ivy yra ambasadorė. Tačiau ji neperteikia savo žinutės žodžiais, nes Ivy nenaudoja žodinio bendravimo. Ji dalijasi savo išmintimi per tai, kas ji yra. Ir štai kaip Ivy kalba:

Gebenė nesako laiko, nežaidžia su žaislais ir nenaudoja daiktų „įprastu“ būdu.

Ivy nėra mandagi, nesišypso, kai nėra laiminga, neliūdi vien dėl to, kad taip elgiesi.

Ivy dažnai plaka rankomis, dreba, vaikšto atbulomis, sukasi ratu ir dainuoja sau.

Ivy riboja savo maisto suvartojimą iki kelių dalykų ir atsisako valgyti beveik viską, ką valgo „įprastas“ vaikas.

Ivy netelpa į įprastas mokyklos klases ir jai reikia labai individualaus, poreikiais pagrįsto specialaus ugdymo.

Ivy žino tai, ko aš nežinau. Jei žinočiau, ką žino Ivy, žinočiau, kaip ir Ivy, kad aš taip pat esu Dievas. O jei aš tai žinočiau...

Pažinčiau save pagal tai, kas ateina iš vidaus, o ne pagal visuomenės įtaką, kuri man sako, kad aš esu, nesu ar turėčiau būti.

Jaučiau tyrą, nepriekaištingą džiaugsmą įprastuose dalykuose, plazdėdamas ir drebėdamas, sukdamasis ir dainuodamas, nepaisant to, kokia juokinga atrodžiau tiems, kurie dar nežinojo, kad jie taip pat yra Dievas.

Kiekviename objekte ir situacijoje matyčiau begalinių galimybių pasaulį, o visų kitų ribotos interpretacijos ir idėjos neturėtų jokios įtakos tam, ką galėčiau su juo pasiekti.

Miegodavau, kai buvau pavargęs, pabudau, kai buvau žvalus, valgiau, kai buvau alkanas, ir gėriau, kai buvau ištroškęs, valgydavau tik tai, kas man patinka, ir apribodavau apsinuodijusio pasaulio toksinų poveikį.

Kai buvau nelaiminga, susiraukau ir nusišypsojau tik tada, kai pajutau, kad džiaugsmas kyla manyje ir reikalauja, kad jis atsiskleistų mano veide.

Dėkočiau tik tada, kai gaučiau tai, ką vertinu, ir tik praleisčiau laiką darydamas tai, kas suteiktų daugiau galimybių patirti tyrą, nesumeluotą džiaugsmą.

Norėčiau sutelkti dėmesį į savo poreikių tenkinimą ir leisti kitiems prisiimti atsakomybę už jų tenkinimą.

Siekčiau dalykų, kurie mane jaudino, ir niekada nepasirodyčiau kasdienei socialinio kondicionavimo dozei, kuri paaukojo mano kūno, proto ir sielos poreikius, kad užkrėstų mane pakankamai programavimo, kad paslėptų mano unikalumą ir pamirščiau, kad aš taip pat esu Dievas.

Niekada neleisčiau, kad kitų nuomonė, įžeidinėjimai, veiksmai ar neapgalvoti komentarai paveiktų tai, ką žinojau esant tiesa, kad aš taip pat esu Dievas.

Manau, kad atsižvelgiant į tai, koks yra šiandieninis pasaulis, pats laikas pasiklausyti, kai kalba Ivy.

Įkvėpė Satina Scott