Kokio tipo bažnyčia priima depresija sergančius žmones?

Kokio tipo bažnyčia priima depresija sergančius žmones?

Neseniai buvau šokiruotas išgirdusi žinią apie kitą jauną vyrą, pastorių, kuris atėmė sau gyvybę, palikęs gražią žmoną ir tris gražius vaikus. Švelniai tariant, skauda širdį.

Šis straipsnis gali būti nukreiptas įvairiomis kryptimis. Bet aš renkuosi kryptį, kuri man atrodo akivaizdžiausia. Pasauliui reikia bažnyčios, kurioje ligoniai būtų laukiami ir kur net aukšto rango lyderiams būtų leista sirgti net numatytu darbo laiku.

Kodėl? Nes būna.

Bažnyčios sistema turi sugebėti su tuo susidoroti, juolab kad bažnyčia yra ligoninė.

Čia kalbu ne apie fizinę ligą, o apie psichines, emocines ir dvasines ligas, kurios persekiojo daugelį mūsų. Patyriau tris didelius depresijos priepuolius, patyriau panikos priepuolius ir išgyvenau pakankamai sielvarto, kad suprasčiau ir pripažinčiau, kad kančia yra būdinga gyvenime.

Tad kodėl vyrauja suvokimas, kad depresija sergantys žmonės nėra laukiami bažnyčioje?

Kodėl negali būti tinkamos paramos, patarimų ir mokymo programų, skirtų padėti sergantiems žmonėms? Na, kartais yra išteklių apribojimų.

Viena to priežasčių gali būti ta, kad mūsų šiuolaikinis pasaulis yra taip susitelkęs į sudėtingas ir veiksmingas operacijas, o pastoraciniai vadovai jaučiasi skatinami tai pakartoti bažnyčioje.

Šis perfekcionizmas, kurio neįmanoma patenkinti, tapo šiuolaikinės bažnyčios kultūros dalimi.

Tiek daug jaunų ir ne tokių jaunų vyrų ir moterų bažnyčioje šiandien patiria didžiulį spaudimą tarnauti pakankamai gerai, kad patiktų žmonėms, kuriems jie tarnauja, ir bažnyčios vadovams, kuriems jie dirba.

Bažnyčia turi būti vieta, kur galime būti apdovanoti už nuoširdumą apie savo silpnybes.

Juk tai yra biblinė mintis, kad Kristaus stiprybės gauname tada, kai pripažįstame savo silpnumą. Problema ta, kad gyvename laikais, kai pamiršome biblinę tradiciją ir nusipirkome melą, kad sėkminga bažnyčia turi būti konkurencinga, o sėkminga tarnystė turi būti efektyvi ir pagrįsta meistriškumu. Bažnyčia valdoma kaip verslas, konkuruojantis dėl savo narių savo pardavimo ir rinkodaros strategijomis, o ne tiesiog įsipareigojant gyventi pagal Evangeliją.

Yra daug priežasčių, kodėl bažnyčios savo tarnyboje gali nepripažinti stiprybės sąvokos silpnybėje. Daug jėgų susiduria. Dalis problemos yra įsiskverbimas į turtus, vadink, reikalauk, doktrina.

Man atrodo, kad jei norime pagerinti psichikos sveikatos problemų, pvz., depresijos, pripažinimą mūsų bažnyčiose, turime tai priimti visame pasaulyje. Ką Jėzus lieptų mums daryti? Neigti realybę? Visiškai ne!

Neįsivaizduoju geresnio būdo tai padaryti, nei vienam iš ganytojų ar pagrindinių lyderių visiškai skaidriai kalbėti apie dabartinę kovą. O, aš žinau, kad anksčiau tai buvo ne-ne. Kaip pastorius nieko nepasidalintum, nebent tai įveiktum. Tačiau pastoriai taip pat turi rodyti kelią pažeidžiamumui, kuris rodo nuolankumą.

Ganytojai turi parodyti drąsą, ironiškai savo silpnumu, būdami pažeidžiami, kad padrąsintų kitus savo silpnumu.

Vienas iš tokių silpnumo pavyzdžių prasideda nuo pastoriaus!

Tačiau bažnyčioms nepatinka, kad jų ganytojai silpni.

Taip yra todėl, kad įsimylėjome melą, kad lyderiai yra stiprūs.

Tačiau daugeliu dalykų gyvenime „įveikimas“ yra išgalvotas, tarsi galėtume spustelėti pirštus ir įveikti depresiją. Kiekvienas, kuris serga depresija, žino, kad tai yra nesąmonė. Mes nekontroliuojame šio juodo šuns. Ir tai yra visiškai biblinė. Biblija nuves mus į raudas psalmes, Ekleziastą, Jobo knygą, pranašiškus raštus ir Naująjį Testamentą antrajam korintiečiams ir ypač spyglius Pauliui. Kančios idėja yra pagrindinė Biblijos dalis. Mozė, Dovydas, Jona, Elijas, Jeremijas, sąrašas tęsiasi ir tęsiasi. Ar kenčiantis tarnas Jėzus iš Izaijo 45–55 negali suprasti mūsų depresijos, ypač kryžiaus šviesoje?

Kodėl pastoriai turi sukurti vaizdą, kad jie turi viską kartu? Nė vienas iš mūsų...

Jūsų herojai Biblijoje to nepadarė.

Atrodo, kad yra pastorių tobulinimosi sistema, kuri nesuteikia jiems daug vietos tikroms ir ilgalaikėms kovoms. Toks silpnumas jiems neprilygsta arba atimamas. Tačiau ši tradicija pamiršta kai kuriuos geriausius kentėjusius ganytojus, tokius kaip Spurgeonas. Iš rašymo perspektyvos žinau, kad su Dievu esu labiau susijęs žodžiais, kuriuos rašau, kai kovoju. Yra gilesnės rūšies paslauga, kuria galime naudotis sergant depresija, jei nesijaučiame jos priblokšti ir tol, kol bus leidžiama gilesnė paslauga. Priėmimas yra galinga ekonomika.

Depresija sergančius pastorius reikia dar labiau apkabinti! Pastoriai, kurie sirgo depresija, yra dar geriau pasirengę tarnystei. Ir bažnyčios turi daugiau galvoti apie tai, kaip veiksmingai jos palaiko žmones tamsoje. Dūmų aparatai, virta kava ir slaptas efektyvumas tyčiojasi iš bažnyčios principų su savo knyga apie kančią.

Bažnyčios yra sudėtinga aplinka tiems, kurie jose dirba, nesvarbu, ar jie moka, ar savanoriškai. Tie, kuriems mokama, visada įdeda daug daugiau valandų nei jiems mokama, o tie, kurie yra savanoriai, skiria šimtus valandų per metus už meilę tam.

Būtų gerai, jei tai būtų pasitenkinimą teikiantis darbas, bet dažnai neverta konfliktuoti ar nuolat nesilaikyti aukštų standartų, kuriuos kelia daugelis bažnyčių, ir turiu omenyje ne šventumo, o efektyvumo standartus. Darbo aplinka bažnyčiose gali būti nuodingesnė nei lyginamoji darbo aplinka pasaulietinėse darbo vietose. Neadekvatumo jausmas, neišnykstantys konfliktai, lyderių ir narių spaudimas, spaudimas vadovauti ir dvasinis karas, kuris yra aplinkos dalis – visa tai prisideda prie ganytojo ar tarnybos vadovo viduje gimstančio chaoso, grasinančio juos sudeginti nevilties dvasia.

Žinoma, galime suprasti, kad yra įvairių pirmtakų, dėl kurių žmonės bažnyčioje kenčia nuo depresijos ir nerimo sutrikimų.

Aš siūlau, kad tokia bažnyčia, kuri priima ir netgi apkabina žmones, sergančius depresija, ypač tuos, kurie yra jos ganytojų gretose, yra Kristaus bažnyčia.

Tikrai turi nuliūdinti Dievo Dvasią, kad tiek daug ganytojų ir visi kiti kenčia vieni, jau nekalbant apie tuos, kurie miršta!

Štai keletas dalykų, kuriuos bažnyčia man suteikė, kai tarnystėje kentėjau nuo depresijos:

1. Į vadovybę buvau priimtas tuo labiau, kad vadovybė suprato, kad man reikia bendruomenės paramos. Kai jaučiamės silpni, mums reikia daug padrąsinimo, o geriausiai padrąsina tie, kurie yra labiausiai subrendę savo tikėjime. Lyderiai, kenčiantys nuo depresijos, turi būti su užjaučiančiais ir išmintingais lyderiais.

2. Buvo kultūra, kuri apėmė ir silpnumą, ir sąžiningumą. Reikalingi abu. Mes esame stiprūs tik tol, kol tampame silpni, ir tai tik laiko klausimas. Kai esame silpni, turime būti sąžiningi, o bažnyčia turi kurti kultūrą, kuri reikalauja sąžiningumo ir užtikrina saugumą viskam, kas apreiškiama.

3. Buvo įsipareigojimas melstis, o tai dar vienas būdas pasakyti, kad gydymo tarnyba yra Dievo reikalas; kad Bažnyčios nariai suprato, kad klišės ir patarimai turi tik ribotą ar net žalingą poveikį.

4. Kai pasidalinau savo našta ir nesugebėjimu, man vis tiek buvo leista daryti tai, kas, mano manymu, buvo reikalinga, tačiau kiti lyderiai ėmėsi sunkesnių užduočių. Tai dažnai reikšdavo atskirų užduočių delegavimą kitiems, o tai buvo galimybė jas toliau tobulinti. Labiausiai mane padrąsino tai, kad šie kiti lyderiai manęs nekaltins. Jie ką tik gavo. Bažnyčios turi ugdyti kultūrą, kuri iliustruoja empatiją ir užuojautą.

Įkvėptas Steve'o Wickhamo