Depresija ir beviltiškumas: visų problemų motina ir tėvas

Depresija ir beviltiškumas: visų problemų motina ir tėvas

Įveikti mamos ir tėvo depresijos ir beviltiškumo derinį reikia daugiau nei tablečių, reikia sąmoningumo. Žinoma, aš neneigiu, kad vaistai kartais gali padėti, bet norint įveikti du blogiausius dalykus gyvenime, reikia sąmoningumo. Tiesą sakant, reikia ne tik sąmoningumo, bet ir tvirto ir kantraus tobulėjimo bei darbo su tuo sąmoningumu, kad jis būtų pakankamai stiprus, kad nugalėtų šį depresijos ir beviltiškumo derinį.

Žinau, iš kur rašau ir kalbu, nes iš tikrųjų kenčiu nuo klinikinės depresijos ir lėtinio beviltiškumo. Vartoju vaistus nuo depresijos, bet žinau, kad vien vaistais to padaryti nepavyks, man tikrai reikia padėti savo teigiamais, kantriais veiksmais ir žinoti, kad beviltiškų tunelių gale yra šviesa, kurią gyvenimas tarsi meta į mane. Viskas, ką galiu padaryti su beviltiškumu, tai lėtai, bet užtikrintai išeiti iš jos ir laikyti jį „vėžliu“ ir nesistengti jo skubinti ir žiūrėti lengvai kaip „triušis“ ar „kiškis“. Pasiduoti niekada nėra išeitis, kad ir kiek sudėtingų vietų būtų. Nes kai gyvenime yra sunkių vietų ir klausimų, juos galima išspręsti arba visada galima rasti atsakymus į klausimus.

Kai yra problema, kurią reikia išspręsti, žinoma, galiausiai yra sprendimas, tikras sprendimas, nes yra atsakymai į visus užduodamus klausimus.

Nes jei yra depresija ir beviltiškumas, tai yra ir jų priešingybės kaip atsakymai į jį: viltis ir laimė/drąsa gyventi. Kaip jau sakiau aukščiau, į kiekvieną klausimą yra atsakymas ir tikrovė, kuri atsvers siaubingą situaciją, jei bus ieškoma pakankamai ilgai, teisingai ir sunkiai. Tikrovė yra visuma, o ne dalys. Egzistencija yra visuma, nėra dalių. Taigi, kai sakau motinos ir tėvo derinius, turiu omenyje šią visumą: pilną tikrovės vaizdą, kuris nėra vienpusis ar dalinis motinos ar tėvo daliai. Turiu omenyje būtent tai, tikrovės visumą.

Tai atveda mane prie taško: savižudybė visada yra skubotas, nevisiškai suprastas veiksmas, kuris yra kvailas. Aš esu tam visiškai prieš, dėl totalinės tikrovės prigimties, užuot pabėgus nuo problemų, jas reikia spręsti kantrybe, supratimu ir tolerancija, o ne kvailai ir destruktyviai bėgti, net nebandant išspręsti problemos.

Nesakau, kad bet kokia kaina sergu nepagydoma liga, nieko panašaus. Sakau, kad problemas galima išspręsti dirbant su realybe, kai tai įmanoma, įmanoma ir logiška.

Pavyzdžiui, pažįstu žmonių, kurie nusižudė dėl lengvai išsprendžiamų problemų, kurioms įveikti reikia tik ryžto, supratimo ir darbo.

Bet kai kas nors serga mirtina fizine liga, sukeliančia destruktyvių ir nereikalingų kančių, tai nėra būtina. Tai vienintelis kartas, kai pasisakau už ką nors panašaus į „pabėgimą“ ar eutanaziją.

Kad ir kokia būtų situacija gyvenime, iš tikrųjų mes visi turime priimti sprendimą, tai taip paprasta. Ar leisime savo problemoms užklupti mus, ar patys pasirinksime teisingą gyvenimo kelią, kai turėsime tam galimybių? Juk viltis kuriama, o ne gimsta, taip pat ir beviltiškumas, todėl savo veiksmais juos abu tikrai gali pakeisti. Kol galime sukurti viltį ir veikti produktyviai, gyvybė egzistuoja, o ne tik egzistencija.

Įkvėptas Joshua Clayton