Įspėjamieji bulimijos ženklai – raudona vėliavėlė, rodanti bulimiją
Vienas iš „gudrybių“, kurias naudojau paauglystėje, kad nuslėpčiau savo bulimišką elgesį, buvo servetėlės naudojimas kaip „sąvartynas“ valgio metu. Taip, žinote tą įprastą burną šluostantį servetėlę, į kurią dedate stalo įrankius dengdami stalą? Na, ši servetėlė leido man nuo burnos iki servetėlės sudėti maistą, daugiausia mėsą, kurio tiesiog negalėjau sukramtyti, kur jis liks tol, kol galėsiu palikti stalą ir jo atsikratyti. Matote, paauglystėje man išsivystė gana stiprus dusulio refleksas. Kiek pamenu, dažniausiai tai buvo tada, kai...

Įspėjamieji bulimijos ženklai – raudona vėliavėlė, rodanti bulimiją
Vienas iš „gudrybių“, kurias naudojau paauglystėje, kad nuslėpčiau savo bulimišką elgesį, buvo servetėlės naudojimas kaip „sąvartynas“ valgio metu.
Taip, žinote tą įprastą burną šluostantį servetėlę, į kurią dedate stalo įrankius dengdami stalą? Na, ši servetėlė leido man nuo burnos iki servetėlės sudėti maistą, daugiausia mėsą, kurio tiesiog negalėjau sukramtyti, kur jis liks tol, kol galėsiu palikti stalą ir jo atsikratyti.
Matote, paauglystėje man išsivystė gana stiprus dusulio refleksas. Kiek pamenu, dažniausiai kramtydavau bet kokią mėsą. Jei mėsoje būtų nors mažas gabalėlis šerelių ar riebalų, tai mane užkimšdavo. Žinoma, užkimšimas valgio metu yra nerimtas ir turėtų būti. Kitiems prie stalo sėdintiems nariams girdėti šį triukšmą nėra labai malonu. Tačiau tai gali būti „raudona vėliava“ tėvams, kad gali kilti valgymo problemų ir ją reikia stebėti.
Kadangi nenorėjau gėdytis savęs užkimšdama burną netinkamu metu ir nuliūdindama kitų, ėmiau servetėle spjauti į maistą, jei net iš tolo maniau, kad tai sukels dusulio refleksą. Tada turėjau įpratinti naudoti šį triuką, kai tiesiog nenorėjau valgyti to, kas buvo mano lėkštėje. Retkarčiais, kadangi buvau (tyčia) „gremėzdiškas“ vaikas prie stalo, net paimdavau antrą servetėlę, kad galėčiau užpildyti ne viena, o dviem servetėlėmis.
Taigi įprotis išsivystė ir išsivystė į kažką, kas leido nukreipti daug maisto iš ten, kur jis turėjo būti. mano skrandis.
Kadangi vienas iš mano darbų buvo indų valymas po vakarienės, po vakarienės man buvo lengva atsikratyti visų šiukšliadėžėje esančių servetėlių. Niekas niekada nepastebėjo, kad aš arba sutraiškiau servetėlę delne, kad nepamatyčiau, arba padedu į šalį beveik po lėkšte valgio metu. Supratau, kaip dažnai naudoju savo servetėlę, ir visi jos arba nematė, arba tiesiog manė, kad naudoju servetėlę taip, kaip ji buvo skirta.
Yra daug niekšiškų elgsenų, kurios išsivysto, kai valgymo sutrikimas yra paslėptas. Tai tik vienas dalykas, kurį, prisimenu, buvo labai lengva paslėpti.
Įkvėptas Michelle Lacroix Toro