Lėtinis skausmas – kodėl verta būti optimistu?
Lėtinio skausmo valdymas yra vienas iš labiausiai paplitusių ir sunkiausių sveikatos priežiūros specialistų iššūkių. Dauguma sergančiųjų mano, kad jų problema turi fizinę priežastį, nors kartais priežastis nerandama. Jie linkę skeptiškai vertinti bet kokį psichologinį ar dvasinį požiūrį. Tiesą sakant, tikriausiai tiesa, kad tokia praktika negali atsikratyti skausmo. Tačiau yra įrodymų, kad kai kurios nefizinės intervencijos gali sumažinti subjektyvų sužaloto kūno stresą. Kas gali palengvinti kančias, kai nepavyksta vaistai ar operacija? Kodėl turėtume tikėti, kad psichologinės ar dvasinės procedūros lėtinėms...

Lėtinis skausmas – kodėl verta būti optimistu?
Lėtinio skausmo valdymas yra vienas iš labiausiai paplitusių ir sunkiausių sveikatos priežiūros specialistų iššūkių. Dauguma sergančiųjų mano, kad jų problema turi fizinę priežastį, nors kartais priežastis nerandama. Jie linkę skeptiškai vertinti bet kokį psichologinį ar dvasinį požiūrį. Tiesą sakant, tikriausiai tiesa, kad tokia praktika negali atsikratyti skausmo.
Tačiau yra įrodymų, kad kai kurios nefizinės intervencijos gali sumažinti subjektyvų sužaloto kūno stresą. Kas gali palengvinti kančias, kai nepavyksta vaistai ar operacija? Kodėl turėtume tikėti, kad psichologinis ar dvasinis gydymas gali padėti nuo lėtinio skausmo?
Išsiblaškymas nuo lėtinio skausmo
Nesunku priimti galimą nukrypimo nuo skausmo vertę. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl atsipalaidavimo treniruotės yra plačiai paplitusios. Atpalaidavimo procedūra gali atitraukti dėmesį nuo labai nemalonių pojūčių ir sukelti mažesnę įtampą kūne. Viena teorija teigia, kad, jei įmanoma, sergančiam asmeniui užsiimant įprasta kasdiene veikla, sumažėja dėmesys skausmo pojūčiams, todėl sumažėja skausmo intensyvumas.
Dvi strėlės su lėtiniu skausmu
Tačiau blaškymasis gali nueiti per toli. Tai atitinka kitą naudingą požiūrį – sąmoningumą. Buda sakė, kad kančia yra gyvenimo dalis. Tai neišvengiama, nes mes gyvename fiziniame pasaulyje kūne, kuris yra jautrus mirčiai ir ligoms. Tačiau kai kam nors skauda, jis gali nusiminti, sunerimti ir jaustis sutrikęs. Jie piktinasi fiziniu skausmu ir nuolat nori nuo jo pabėgti. Taigi jūs turite ne tik fizinį, bet ir psichinį skausmą. Tarsi jie būtų sužeisti nuo vienos strėlės, o iškart po to – antros strėlės ir jaustų dviejų strėlių skausmą. Jos mintyse ima pildytis noras palengvėti ir atitraukti dėmesį nuo skausmo. Taigi jie bereikalingai apsiperka ar tvarko namus, neramiai naršo internete ar verda begalę arbatos puodelių. Bet kaip jau minėta:
""Nuolatinis bandymas užblokuoti skausmą gali būti palaikomas kurį laiką, tačiau tai labai vargina ir galiausiai jausitės išsekę. Dabar svyruoji į kitą kraštutinumą ir griūni priblokštas. Kai jūsų patirtyje dominuoja skausmas, greičiausiai prarasite perspektyvą ir pamiršite, kad gyvenime yra nieko kito, išskyrus skausmą.""
(Vidyamala Burch, knygos Living Well with Pain and Illness autorė)
Mindfulness mokymas lėtiniam skausmui gydyti
Jon Kabat-Zinn sukūrė 8 savaičių trukmės ambulatorinę programą, kuri vėliau tapo žinoma kaip Mindfulness Based Stress Reduction (MBSR), skirta padėti žmonėms, kenčiantiems nuo nuolatinio skausmo. Ne panaikinti skausmą, o išmokti naujo būdo susieti su skausmu. Sumažinti didelį stresą, su kuriuo dauguma žmonių paprastai reaguoja į skausmą.
Sąmoningumas – tai dabarties momento pastebėjimas su dėmesingu dėmesiu. Mokytojai skatina mus priimti meilės ir gerumo požiūrį ir priimti savo patirtį be savęs vertinimo. Jie sako, kad tai reikalauja psichinės disciplinos, kuriai pasiekti reikia daug praktikos.
Lėtinį skausmą kenčiančių žmonių problema yra antroji rodyklė, papildomas skausmas, kurį sukelia įprastas neigiamas požiūris į skausmą. Protas paprastai yra aktyvus su visokiais proto plepalais, automatinėmis mintimis, jausmais ir vaizdais. Reaguojant į skausmą, jis kupinas piktų idėjų, trumpalaikių fantazijų ir neramių bei varginančių minčių. Atrodo, kad protas turi savo protą!
Visame tame sunku išlikti prie skausmingų pojūčių, juos priimti, leisti jiems būti, be pasipriešinimo tyrinėti, matyti tokius, kokie jie yra, o ne tokius, kokius įsivaizduoji.
Krikščioniškas požiūris į lėtinį skausmą
Krikščionys iš savo dvasingumo praktikų žino kažką panašaus į sąmoningumą. Jie įvairiai tai vadina „tyliąja malda“, „kontempliatyvia malda“ arba dykumos tradicija. Šiuo atveju žmogus giliau jaučia gilesnes intuicijas, dvasinį suvokimą ir užuojautos suvokimą.
Timas Steadas, krikščionių pamokslininkas ir dėmesingumo mokytojas, tiki, kad dėmesingumas suteikia erdvės užuojautos Dievui ateiti pas mus, neįsigilinant į mintis ir emocijas, kylančias iš mūsų skausmo. Remiantis Evangelijos istorija apie laivą ir baisius mokinius, galima patirti ramybę tarp audros siaubo Kristuje.
Jis nurodė, kad tai reiškia, kad reikia atsisakyti natūralių nerimo, pykčio, baimės ar pasipiktinimo jausmų, kurie dažnai lydi skausmą. Pasitikėk dieviška gydomąja galia, kuri viršija mūsų pačių gebėjimą numalšinti skausmą. Prisiminkime, kad istorinis Jėzus Kristus, laikomas transcendentinės atjautos kilmės įsikūnijimu, taip pat patyrė stiprų skausmą, kai patyrė kryžiaus kančias.
Vidyamala Burch sako, kad krikščioniškos ramybės malda gerai išreiškia priėmimo požiūrį:
-
Viešpatie, duok man ramybės priimti tai, ko negaliu pakeisti (pirmoji rodyklė);
-
Drąsa pakeisti tai, ką galiu (antra rodyklė)
-
Ir išmintis žinoti skirtumą (mindfulness yra įrankis, kuris gali padėti).
Įkvėptas Stephen Russell Lacy