Monokloninis antikūnas prasinezumabas žada sulėtinti greitą Parkinsono ligos progresavimą

Monokloninis antikūnas prasinezumabas žada sulėtinti greitą Parkinsono ligos progresavimą

Neseniai žurnale paskelbtame tyrimeNatūrali medicina, didelė tarptautinė mokslininkų komanda atliko tiriamąją analizę, siekdama įvertinti, ar monokloninis antikūnas prasinezumabas, kuris anksčiau buvo pastebėtas kaip veiksmingas lėtinant Parkinsono ligos motorinių simptomų progresavimą, iš tikrųjų yra naudingas Parkinsono liga sergančių pacientų pogrupiams, kuriems yra greitai progresuojanti motorinė degeneracija.

fone

Parkinsono ligos požymis yra α-sinukleino agregacija, kuri, kaip manoma, plinta tarp neuronų ir prisideda prie Parkinsono ligos patogenezės. Viena iš pirmųjų gydymo galimybių, nukreiptų į agreguotą α-sinukleiną, buvo monokloninis antikūnas prasinezumabas, kuris buvo įvertintas II fazės klinikiniuose tyrimuose su pacientais, sergančiais ankstyva Parkinsono liga, kurie buvo PASADENA tyrimo dalis.

PASADENA tyrimo II fazės tyrimų pagrindinis tikslas buvo judėjimo sutrikimų draugijos vieninga Parkinsono ligos vertinimo skalė arba MDS-UPDRS balas. Nors monokloniniai antikūnai nebuvo veiksmingi visiems MDS-UPDRS parametrams, palyginti su vartojusiais placebu, tiems, kurie vartojo prasinezumabą, motorinė degeneracija progresavo lėčiau. Be to, komanda taip pat manė, kad mažai tikėtina, kad MDS-UPDRS subskalės rodytų pokyčius per trumpus stebėjimo laikotarpius, pavyzdžiui, vienerius metus.

Apie studiją

Šiame tyrime grupė ištyrė prasinezumabo poveikį motorinės degeneracijos progresavimo lėtėjimui Parkinsono liga sergančių pacientų, sergančių greitai progresuojančia ligos forma, pogrupiuose. Atsižvelgiant į tai, kad MDS-UPDRS subskalės gali nerodyti trumpalaikių su gydymu susijusių pokyčių, pogrupių, sergančių greitai progresuojančia Parkinsono liga, stebėjimas gali padėti pagerinti signalo ir triukšmo santykį ir atskleisti galimą gydymo monokloniniais antikūnais poveikį.

PASADENA tyrimą sudarė trys gydymo būdai – placebas, 1500 mg prasinezumabo ir 4500 mg prasinezumabo. Pacientai buvo atsitiktinai suskirstyti į tris grupes po stratifikacijos pagal amžių (vyresnius nei 60 metų), lytį ir monoaminooksidazės B inhibitorių vartojimą. Pacientai, kurie gydymo pradžioje vartojo kitus simptomus sukeliančius Parkinsono ligos vaistus, pvz., dopamino agonistus ar levodopą, nebuvo įtraukti. Tais atvejais, kai buvo manoma, kad šių vaistų vartojimas buvo privalomas, prieš pradedant gydymą buvo apskaičiuoti MDS-UPDRS balai.

Šiame tyrime buvo tiriamas prasinezumabo poveikis pacientams, kurie pradžioje vartojo stabilias monoaminooksidazės B inhibitorių dozes ir turėjo kitų greitesnio ligos progresavimo rodiklių. Į šešių pirminių iš anksto nustatytų subpopuliacijų, nagrinėtų PASADENA tyrimo I ir II fazėse, analizė apėmė tik keturių subpopuliacijų rezultatus.

Subpopuliacijos buvo pagrįstos monoaminooksidazės B inhibitorių vartojimu, 2 stadijos arba Hoehn ir Yahr, palyginti su 1 stadijos Parkinsono liga, sergančiais ir nesergančiais REM miego sutrikimu arba greito akių judesio sutrikimu, taip pat su difuziniu piktybiniu fenotipu, palyginti su nedifuziniu piktybiniu fenotipu.

Analizė taip pat buvo suskirstyta į šešias tiriamąsias pogrupius, remiantis amžiumi, lytimi, ligos trukme, amžiumi diagnozės metu ir motoriniais subfenotipais, tokiais kaip dominuojantis tremoras ir akinetinis standžios eisenos sutrikimas arba eisenos sutrikimas su laikysenos nestabilumu. Be to, kadangi ankstesni tyrimai neparodė atsako į dozę, analizei buvo sujungtos dvi gydymo grupės, kurias sudarė 1500 mg ir 4500 mg prasinezumabo.

Rezultatai

Rezultatai rodo, kad prasinezumabas veiksmingiau sulėtina motorinių simptomų progresavimą Parkinsono liga sergantiems pacientams, sergantiems greitai progresuojančia ligos forma. Populiacijos analizė atskleidė, kad pacientams, sergantiems difuziniais piktybiniais fenotipais arba pacientams, kurie pradžioje vartojo monoaminooksidazės B inhibitorius, kurie yra greito ligos progresavimo rodikliai, parodė lėtesnius motorinės degeneracijos požymius nei pacientams, kurių fenotipai nerodo greito Parkinsono ligos progresavimo.

MDS-UPDRS III dalies balas, atitinkantis gydytojo įvertintus motorinius požymius, parodė, kad prasinezumabu gydytiems pacientams degeneracija didėja arba pablogėjo lėčiau nei placebą vartojusiems pacientams. MDS-UPDRS balo I ir II dalys atitinka atitinkamai paciento praneštus motorinius ir nemotorinius požymius.

Tyrėjai mano, kad kadangi duomenys rodo greitesnį progresavimą pagal MDS-UPDRS III dalį, palyginti su I ir II dalimis, III dalis arba gydytojo įvertinti motoriniai požymiai gali būti prieš I ir II dalių pokyčius. Šie rezultatai taip pat rodo, kad norint tiksliai įvertinti galimą gydymo, pvz., prasinezumabo, poveikį, reikia ilgesnių stebėjimo periodų.

Išvados

Apskritai rezultatai rodo, kad monokloninis antikūnas prasinezumabas gali būti naudojamas lėtinti motorinės degeneracijos progresavimą pacientams, sergantiems greitai progresuojančia Parkinsono ligos forma. Be to, reikia ilgesnių stebėjimo periodų, kad būtų galima stebėti gydymo prasinezumabu poveikį pacientams, sergantiems lėtai progresuojančia ligos forma. Be to, šiuos rezultatus reikia patvirtinti papildomais atsitiktinių imčių klinikiniais tyrimais.

Šaltiniai: