300 gramų itin perdirbto maisto per dieną sumažina diabeto riziką

300 gramų itin perdirbto maisto per dieną sumažina diabeto riziką

Nauja metaanalizė rodo, kad net nedidelis itin perdirbto maisto suvartojimo padidėjimas gali padidinti 2 tipo diabeto riziką, ypač jei suvartojama daugiau nei 300 gramų per dieną.

Neseniai paskelbtame tyrimeDiabeto ir metabolizmo žurnalasTyrėjai ištyrė ryšį tarp itin perdirbto maisto suvartojimo (UPF) ir 2 tipo diabeto (T2D) rizikos.

UPF yra pramoninės formulės, pagamintos iš viso maisto likučių, dažnai modifikuotų ir patobulintų maisto priedais. UPF paprastai yra daug energijos, daug cukraus, natrio ir riebalų bei tik skaidulų. Todėl UPF vartojimas gali lemti prastą mitybos kokybę ir pernelyg didelį energijos suvartojimą, o tai padidina nutukimo ir kitų ligų riziką. Didelis UPF suvartojimas taip pat gali pabloginti insulino signalizaciją ir padidinti T2D riziką. Maisto priedai UPF, pavyzdžiui, dirbtiniai saldikliai ir emulsikliai, taip pat gali padėti sutrikdyti žarnyno mikrobiotą ir skatinti atsparumą insulinui.

Apie studiją

Perdirbta mėsa parodė stipriausią diabeto ryšį tarp UPF pogrupių – 34% didesnė rizika vienai porcijai, pranokstant saldžius gėrimus ir kitas kategorijas.

Šiame tyrime mokslininkai metaanalizavo ryšį tarp UPF naudojimo ir T2D rizikos. Pirma, jie nustatė PubMed, Web of Science ir Embase duomenų bazių tyrimus naudodami atitinkamus paieškos terminus. Ši metaanalizė apsiribojo perspektyviniais tyrimais, kuriuose buvo pateikti santykinės rizikos (RR) įverčiai ir 95 % pasikliautinieji intervalai, susiję su T2D rizikos ir UPF įsisavinimo ryšiu. Tyrimai, kurie neatitinka NOVA klasifikacijos (maisto grupių), buvo atmesti.

Iš tinkamų tyrimų buvo gauti šie duomenys: imties dydis, amžius, stebėjimo trukmė, mitybos vertinimo metodai, poveikio diapazonas, kovariacijos, santykinė rizika (RR) ir UPF vertinimo laikas, be kita ko. Niukaslio-Otavos skalė ir Oksfordo įrodymų centro medicinos kriterijai buvo naudojami šališkumui ir įrodymų greičiui įvertinti. Dersimonian-Laird atsitiktinių efektų modeliai buvo naudojami metaanalizei, lyginant didžiausią ir mažiausią UPF suvartojimą ir atskirus UPF pogrupius.

Be to, buvo atlikta netiesinė ir linijinė dozės ir atsako metaanalizė skirtingiems UPF vienetams (porcija per dieną, absoliutūs gramai (G) per dieną ir procentas g per dieną), naudojant dviejų pakopų atsitiktinius efektus su ribotomis kubinėmis sėlenomis ir dviejų pakopų apibendrintą nekilnojamojo turto sužeistų kvadratų įvertinimo metodą, naudojant atitinkamai mažiausiųjų kvadratų prievartą. Leidinio šališkumas buvo įvertintas naudojant Eggerio testą ir piltuvo diagramas.

Jautrumo analizės buvo atliktos kiekvieną tyrimą atskiriant iš metaanalizės, kad būtų įvertintas rezultatų patikimumas. Heterogeniškumas buvo tiriamas naudojant I kvadrato statistiką ir Cochran Q testą. Be to, siekiant nustatyti nevienalytiškumo šaltinius, buvo atlikta metodinių charakteristikų ir galimų poveikio modifikatorių pogrupių analizė.

Rezultatai

Visiškai apdorotuose grūduose esantys nesmulkinti grūdai greičiausiai paskatino netikėtą apsauginį poveikį, pabrėždami, kad ne visi pramoniniai maisto produktai kelia vienodą riziką.

Iš viso tyrime buvo 10 publikacijų iš 12 perspektyvių kohortinių tyrimų. Daugiausia tyrimų buvo atlikta Europoje (penkios) ir Šiaurės Amerikoje (keturi). Septyni leidiniai buvo aukštos kokybės, o trys – vidutinės kokybės. Aukščiausios ir mažiausios UPF suvartojimo kategorijų metaanalizė apėmė 38 308 diabeto atvejus iš daugiau nei 714 000 dalyvių.

Suvestinė RR buvo 1,48, kai T2D rizika yra vidutinio ar didelio nevienalytiškumo. Nepaisant RR dydžio nevienalytiškumo atliekant tyrimus, buvo pastebėtas nuoseklus teigiamas ryšys. Publikacijos šališkumo nenustatyta. Tarp tyrimų, kuriuose pranešama apie atskirų UPF pogrupių asociacijas, cukrumi ir dirbtinai saldinti gėrimai bei perdirbta mėsa buvo teigiamai susieti su T2D rizika.

Ir atvirkščiai, buvo nustatyta, kad supakuoti saldūs užkandžiai ir desertai, taip pat supakuoti pikantiški užkandžiai ir itin apdoroti grūdai bei duona yra atvirkščiai susiję, nors atvirkštinis ryšys tarp saldžių užkandžių ir desertų nebuvo statistiškai reikšmingas (RR = 0,92, 95 % PI: 0,85–1,00). Šias atvirkštines asociacijas iš dalies galima paaiškinti tokiais veiksniais kaip flavanolio kiekis šokolado gaminiuose arba viso grūdo duonos įtraukimas į javų pogrupį.

Atliekant pogrupių analizę pagal regioną, Europos ir Šiaurės Amerikos tyrimuose buvo pastebėti didesni suminiai RR, palyginti su tyrimais kituose regionuose. Šis regioninis skirtumas gali būti susijęs su didesniu perdirbtos mėsos vartojimu Vakarų populiacijose, kurios buvo UPF pogrupis, labiausiai susijęs su T2D. Suvestinės didžiausios ir mažiausios UPF suvartojimo kategorijų RR buvo palyginamos atliekant tyrimus, kuriuose naudojami skirtingi UPF vienetai.

Azijos ir Pietų Amerikos gyventojų UPF diabeto ryšiai buvo lengvesni nei vakariečiai, greičiausiai dėl skirtingų mitybos modelių ir mažesnių porcijų dydžių.

Aštuoniuose tyrimuose buvo pranešta apie asociacijas, nagrinėjančias G per dieną procentą kaip UPF suvartojimo vienetą, naudojant G per dieną proporciją. Kiekvienas 10 % g per dieną suvartojant UPF buvo reikšmingai susijęs su 14 % didesne T2D rizika, be netiesiškumo įrodymų. Keturiuose tyrimuose kaip UPF suvartojimo vienetas buvo naudojamas absoliutus G per dieną. Kiekvienas UPF suvartojimo padidėjimas 100 g per dieną buvo susijęs su 5% padidėjusia T2D rizika.

Netiesinis ryšys buvo pastebėtas tik absoliučiam G per parą suvartojimui, o rizika staigiau padidėjo, kai suvartojama 300 g per dieną. Taip pat keturiuose tyrimuose buvo naudojamos porcijos per dieną kaip UPF suvartojimo vienetas. Vienas UPF vartojimas per dieną žymiai padidino T2D riziką 4%, ir ši sąsaja buvo tiesinė.

Be to, rezultatai išliko tvirti atliekant jautrumo analizę, kuri vienu metu neįtraukė vieno tyrimo.

Išvados

Apibendrinant, metaanalizė nustatė teigiamą ryšį tarp UPF suvartojimo ir T2D rizikos. Didesnis UPF suvartojimas buvo susijęs su 48% padidėjusia T2D rizika. Asociacija išliko statistiškai reikšminga pakoregavus kūno masės indeksą (KMI), nors poveikis buvo iš dalies susilpnėjęs, o tai rodo, kad KMI gali tarpininkauti tam tikram ryšiui.

Asociacijos išliko pakoregavus dietos kokybę ir bendrą energijos suvartojimą, o tai rodo nepriklausomą poveikį. Netiesinis ryšys buvo pastebėtas konkrečiai absoliučiam G per parą suvartojimui, o T2D rizika staigiau padidėjo, kai UPF suvartojimas viršija 300 g per dieną. Atsižvelgiant į vis didėjantį UPF suvartojimą, reikia dėti daugiau pastangų siekiant sumažinti UPF vartojimą didinant prieigą prie minimaliai apdoroto arba neperdirbto maisto.

Šaltiniai: