Naujas tyrimas patvirtina, kad GLP-1 vaistai yra saugūs diabeto psichikos sveikatai

Naujas tyrimas patvirtina, kad GLP-1 vaistai yra saugūs diabeto psichikos sveikatai

Dideliame tyrime, kuriame analizuojami daugiau nei 60 milijonų pacientų duomenys, nerasta įrodymų, kad GLP-1 receptorių agonistai padidintų 2 tipo cukriniu diabetu sergančių pacientų savižudybės riziką, o tai prieštarauja ankstesniems saugumo klausimams.

DabartinisBMJTyrimo metu bus nustatyta, ar gliukagono tipo peptido-1 (GLP-1) receptorių agonistų vartojimas 2 tipo (T2D) pacientams sumažina savęs žalojimo, minčių apie savižudybę ir savižudybės riziką, palyginti su pacientais, kuriems yra dipeptidilpeptidazės-4 (DPP-4) arba natrio gliukozės kotransporterio-2 inhibitorių (SGLT-2) inhibitorių (SGLT-2) LT. padidėjo.

GLP-1 ir savižudybės versijos rizika

GLP-1 receptorių agonistų vaistų klasė plačiai skiriama T2D gydymui. Šie vaistai labai veiksmingai kontroliuoja glikemiją, kartu skatina teigiamą poveikį širdžiai ir mažina mirtingumo dėl bet kokios priežasties riziką.

2023 m. liepos mėn. Islandijos vaistų agentūrai paskelbus pirminius saugumo klausimus, reguliuotojai visame pasaulyje pradėjo tyrimus, siekdami įvertinti galimą savižudybės riziką tarp GLP-1 receptorių agonistų vartotojų. Tačiau turimų įrodymų trūkumas apribojo tyrėjų galimybes padaryti galutines išvadas apie šį galimą ryšį.

Į šį potencialų ryšį gali būti įtraukti keli mechanizmai, kai kurie iš jų apima staigų svorio kritimą ir pagumburio-hipofizės-antinksčių ašies hiperaktyvumą. Tačiau tikslus būdas, kuriuo minčių apie savižudybę ir savęs žalojimo rizika gali padidėti vartojant GLP-1 receptorių agonistus, lieka neaišku.

Apie studiją

Dabartiniame stebėjimo tyrime įvertinamas vidutinis nuolatinio GLP-1 receptorių agonistų vartojimo gydymo poveikis mintims apie savižudybę, savęs žalojimui ir savižudybei T2D pacientams. Duomenys apie daugiau nei 60 milijonų pacientų, gydytų daugiau nei 2000 bendrosios praktikos gydytojų praktikose, buvo gauti iš JK klinikinės praktikos tyrimų duomenų perdavimo (CPRD) Gold and Aurum.

Pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes. Į pirmąją grupę buvo įtraukti asmenys, kurie pirmą kartą vartojo GLP-1 receptorių agonistą arba DPP-4 inhibitorių nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. Į antrąją grupę buvo įtraukti žmonės, kurie pirmą kartą susitiko nuo 2013 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. ir gruodžio 31 d., gruodžio 31 d., 2020 m. 2020 m., 2020 m., 2020 m., 2020 m. ir 2020 m., 2020 m.

Pirminis rezultatas buvo savižudybė, kuri buvo apibrėžiama kaip hospitalizavimo dėl savęs žalojimo, minčių apie savižudybę ar baigtos savižudybės sudėtis. Antriniai rezultatai apėmė kiekvieną iš šių įvykių atskirai.

Studijų rezultatai

Tyrimo grupę sudarė 36 082 ir 234 028 GLP-1 receptorių agonistų ir DPP-4 inhibitorių vartotojai, kurie buvo stebimi atitinkamai 1,3 ir 1,7 metų. Palyginimui, 32 336 GLP-1 receptorių agonistų ir 96 212 SGLT-2 inhibitorių vartotojų buvo stebimi atitinkamai 1,2 ir 1,2 metų.

GLP-1 receptorių agonistų vartotojai turėjo aukštesnį hemoglobino A1C lygį ir ilgesnę T2D trukmę. Šie asmenys taip pat dažniau sirgo nerimu, depresija, šizofrenija, savęs žalojimu ir nemiga.

Svertinis savižudybių dažnis buvo 3,9 ir 3,7 atvejai 1000 asm. metų tarp GLP-1 receptorių agonistų ir DPP-4 inhibitorių vartotojų. Nebuvo pastebėta jokių reikšmingų antrinių rezultatų skirtumų ir visi rezultatai buvo vienodi atliekant daugybę jautrumo analizių.

Prieš kovariacinį svorį, GLP-1 receptorių agonistų vartotojai buvo labiau linkę nutukti, jiems buvo diagnozuotas T2D ilgesnį laiką ir moterims, palyginti su tomis, kurios buvo paskirtos SGLT-2 inhibitoriais. Pacientai, turintys GLP-1 receptorių agonistų, taip pat dažniau sirgo mikrovaskulinėmis komplikacijomis ir anksčiau sirgo depresija.

Tiriamųjų, kuriems buvo paskirti GLP-1 receptorių agonistai ir SGLT-2 inhibitoriai, savižudybių svertinis dažnis buvo atitinkamai 4,3 ir 4,6 atvejai 1000 asm. Šiose dviejose grupėse nenustatyta jokių reikšmingų antrinių rezultatų skirtumų pagal svorį, o visi rezultatai atitiko daugybę jautrumo analizių.

Išvados

Tyrimo rezultatai rodo, kad GLP-1 receptorių agonistų vartojimas nėra susijęs su padidėjusia savęs žalojimo, minčių apie savižudybę ir savižudybės rizika, palyginti su DPP-4 ir SGLT-2 inhibitoriais T2D sergantiems pacientams.

Dabartiniam tyrimui naudojama duomenų bazė leido tyrėjams atsižvelgti į daugybę sudėtingų veiksnių, kurių dažnai nėra kitose administracinėse duomenų bazėse. Kitas svarbus privalumas yra tyrimo planas, kuris sumažino šališkumą, susijusį su dažniausiai naudojamų vartotojų įtraukimu, neišskiriant pacientų, kenkiančių sau ar turinčių minčių apie savižudybę. Tai ypač svarbu, nes asmenys, turintys savęs žalojimo arba minčių apie savižudybę, gali būti labiausiai pažeidžiami dėl nepageidaujamų psichikos reiškinių, susijusių su GLP-1 receptorių agonistų vartojimu.

Svarbus dabartinio tyrimo apribojimas yra galimas liekamasis painiava. Taip pat galimas klaidingas poveikio klasifikavimas, nes duomenų bazėje yra tik bendrosios praktikos gydytojų išrašyti receptai. Be to, kai kurių antrinių tyrimų rezultatai turėtų būti interpretuojami atsargiai, nes dėl rezultatų retumo atsiranda plačiai paplitę pasikliautinieji intervalai.

Šaltiniai: